Dėl Rusijos ir Ukrainos konflikto Europa pasinėrė į plieno trūkumą

Kaip rašo britų „Financial Times“ svetainė, gegužės 14 d., prieš Rusijos ir Ukrainos konfliktą Mariupolio Azovo plieno gamykla buvo didelė eksportuotoja, o jos plienas buvo naudojamas žymiuose pastatuose, tokiuose kaip „Shard“ Londone. Šiandien didžiulis pramonės kompleksas, kuris buvo nuolat bombarduojamas, yra paskutinė miesto dalis, vis dar priklausoma Ukrainos naikintuvams.

Tačiau plieno gamyba yra daug mažesnė nei anksčiau, ir nors dalis eksporto atsigavo, yra ir rimtų transporto iššūkių, tokių kaip uosto veiklos sutrikimai ir Rusijos raketų ataka prieš šalies geležinkelių tinklą.

Ataskaitoje teigiama, kad pasiūlos sumažėjimas jaučiamas visoje Europoje. Ir Rusija, ir Ukraina yra didžiausios pasaulyje plieno eksportuotojos. Europos plieno pramonės konfederacijos, pramonės prekybos grupės, duomenimis, prieš karą abi šalys kartu sudarė apie 20 procentų ES gatavo plieno importo.

Daugelis Europos plieno gamintojų pasikliauja Ukrainos žaliavomis, tokiomis kaip metalurginė anglis ir geležies rūda.

Londone listinguojama Ukrainos kalnakasė „Fira Expo“ yra pagrindinė geležies rūdos eksportuotoja. Kitos gamybinės įmonės importuoja įmonės plokščius plieno ruošinius, plokščio plieno pusgaminius ir armatūrą, naudojamą betonui sutvirtinti statybų projektuose.

Į Europos Sąjungą ir Jungtinę Karalystę bendrovė paprastai eksportuoja apie 50 procentų produkcijos, sakė „Mite Investment Group“ generalinis direktorius Jurijus Ryženkovas. „Tai didelė problema, ypač tokioms šalims kaip Italija ir JK. Daug jų pusgaminių atkeliauja iš Ukrainos“, – sakė jis.

Viena didžiausių plieno apdirbimo įmonių Europoje ir ilgalaikė „Mite Investment Group“ klientė – Italijos „Marcegalia“ – yra viena iš įmonių, kurioms tenka konkuruoti dėl alternatyvaus tiekimo. Vidutiniškai nuo 60 iki 70 procentų bendrovės plokščių plieno ruošinių iš pradžių buvo importuojama iš Ukrainos.

„Pramonėje beveik kyla panika“, – sakė bendrovės vadovas Antonio Marcegalia. „Sunku rasti daug žaliavų.

Nepaisant pradinių susirūpinimo dėl tiekimo, „Marcegalia“ rado alternatyvių šaltinių Azijoje, Japonijoje ir Australijoje, o gamyba buvo tęsiama visose jos gamyklose, teigiama pranešime.